Dėsniai naujiems mokslo ir žinių metams

Gampersono dėsnis: įvykio tikimybė yra atvirkščiai proporcinga norui, kad taip įvyktų.

Isavio progreso dėsniai:

Progreso kryptis: dauguma dalykų nuolat blogėja.
Progreso trajektorija: trumpiausias kelias – tai ilgiausias atstumas tarp dviejų taškų.
Progreso dialektika: tiesioginis veiksmas lemia ir tiesioginę reakciją.
Progreso tempas: visuomenė yra mulas, o ne automobilis; jei paspausi per stipriai, jis spirs ir numes spaudžiantį jojiką.

Pirmasis Sodo dėsnis: pasiekti užsibrėžtą tikslą būtinai nesąmoningai sutrukdys kitas žmogus ar aplinkybės. Vis dėlto kai kurie tikslai yra pasiekiami, nes trukdančiajam trukdo kiti.
Antrasis Sodo dėsnis: anksčiau ar vėliau atsiras galybė pačiu blogiausių aplinkybių.
Loginė išvada: bet kuri sistema turi būti sukurta taip. kad atsilaikytų ir prieš pačias blogiausias aplinkybes.

Simono dėsnis: visa, kas sujungta, anksčiau ar vėliau išyra.

Džordžo dėsnis: visi pliusai turi savų minusų.

Aristotelio posakis: visada turėtumėt teikti pirmenybę tam, kas galima, bet neįmanoma, o ne tam, kas įmanoma, bet negalima.

Rudino dėsnis: krizių metu, kai žmogus priverstas pasirinkti, kaip elgtis, dauguma žmonių pasirenka patį blogiausią variantą.

Ginsbergo teorema:
1. Negali laimėti.
2. Negali nei laimėti, nei pralaimėti.
3. Negali net pasitraukti iš žaidimo.

Ginsbergo teoremos Frimano komentaras: kiekviena svarbesnė filosofija, bandanti atskleisti gyvenimo prasmę, siekia paneigti bent vieną Ginsbergo teoremos dalį. Pavyzdžiui:
1. Kapitalizmas yra pagrįstas prielaida, kad tu gali laimėti.
2. Socializmas pagrįstas prielaida, kad tu negali nei laimėti, nei pralaimėti.
3. Misticizmas pagrįstas prielaida, kad gali pasitraukti iš žaidimo.

Ermano komentaras:
1. Prieš pagerėdami reikalai visada pablogėja.
2. Kas tvirtino, kad reikalai apskritai pagerės?

Klausimai – Atsakymai – Ir vėl klausimai

Sveiki, mieli skaitytojai! =’) Tikiuosi, gerai praleidote tas dvi savaites, apie kurias šiuo metu galvoju. Tai, kad Jūs tikriausiai nežinote apie kurias dvi savaites galvoju, net nėra ypatingai svarbu – svarbu tik tai, kad jas būtumėte praleidę džiugiai ir maloniai. O taip juk ir buvo, tiesa?

Šiandien noriu truputį su Jumis pasidalinti. Ne vien pasyviai tėkštelėti keletą aforizmų, priežodžių ar “The Secret“ stiliaus pamokymų, bet ir pasidalinti savo pamąstymais. Prisipažinsiu, nemaža dalis vadinamųjų “išminties perliukų“, kuriuos sutinku vartydamas knygos ar internetinių tinklaraščių puslapius, mane trikdo. Šiais “trikdžiais“ noriu pasidalinti su Jumis ir, tikiuosi, kartu pajėgsime juos išsklaidyti.

Pasiruošę? Pradedam!

“Mes esame gyvieji magnetai. Mes pritraukiame į savo gyvenimus tai, apie ką nuolat galvojame.“ (Rhonda Byrne)

OK… Šis teiginys labiausiai man neduoda ramybės pastaruoju metu. Kadaise nuoširdžiai galvojau, jog pats savo stebuklingos valios pastangomis generuoju mintis. Kiek vėliau, pradėjęs domėtis filosofija, atradau, jog minčių aš negeneruoju – jos paprasčiausiai mane aplanko, o po kurio laiko palieka. Tuomet kas čia ką traukia? Mintys, kurių nekontroliuoju ir kurių nepasirenku, pritraukia visokio plauko nelaimes į mano gyvenimą? Kažkas čia ne taip…

“Tam, kad užaugtume ir taptume tuo, kas iš tiesų esame, reikia daug pastangų ir drąsos“ (e. e. cummings)

Vėl kyla noras pasikasyti pakaušį. Kaip aš galiu būti kažkuo, kuo nesu? Net Dievas Šventajame Rašte sakė: “Aš Esu, Kas Esu“ (YHWH). Suprantu, kur link veda e. e. cummings’as, bet man vis vien atrodo, kad net ir ta “netikra“ mano asmenybės dalis lygiai tokia pat tikra. Net tuomet, kai išsižadu savo jausmų ir taikausi prie išgalvotų visuomenės normų, atskleidžiu tą savo tikros asmenybės dalį, kuri yra prisitaikėliška.

Skrybėlius:

“Ar aš išprotėjau?“

Alisa:

“Bijau, kad taip. Tau seniai ne visi namie. Bet leisk, atskleisiu paslaptį – patys geriausi žmonės lygiai taip pat išprotėję.“

Neturiu prie ko prikibti. Sutinku ir su ironiška šypsena palydžiu Jus į rytojų. 🙂

Išminties perliukai

Ahoi, pone Bebre! Labai nejaukiai jaučiuosi skiltyje “Apie Mane“ pamiršęs prisistatyti. Dėl šios priežasties, kiek neįprastai sau pačiam, pirmąjį tinklaraščio įrašą pradėsiu nuo šiokio tokio prisistatymo. Būk geras, pakentėk truputį. O jei esi išties užsiėmęs, praleisk kitą pastraipą ir žvilgsnį mesk į taškiukais pažymėtas sentencijas. Ten sukrauta visa šios dienos išmintis. 🙂

Esu vardu Rėjus. Taip, vardas – kiek neįprastas, ir ne – mano pavardė nera Ban’as. 🙂 Rėjum gimiau, Rėjum kurį laiką ir ketinu pasilikti. Man – dvidešimt penkeri metai ir džiaugiuosi įžengęs i pirmąjį savo būsimo gyvenimo šimtmečio ketvirtį. Oi, kaip painiai nuskambėjo paskutinis sakinys. Matyt, tai – ženklas, jog reikia pereiti prie Esmės. Na, gerai, šį kartą apie pačią pačią Esmė gal ir nekalbėsim, bet vis tik šiokia tokia Gyvenimiška išmintimi noriu pasidalinti:

• Nėra to blog’o, kas neišeitų į internetą. (Akivaizdu, ar ne?)
• Jei gali nerašyti – apskritai nerašyti – būk geras, nerašyk. 🙂
• Esame savo paties kūdikiai, kad ir kaip fantasmagoriškai tai skambėtų.
• Maža to, esame savo paties tėvai, mamos, geriausi draugai ir priešai – nedaug kas šioje Visatoje iškrenta už “aš pats“ ribų.
• Esame savo gyvenimo šeimininkai – ir nesvarbu, jei šių teisių kadaise atsisakėme, bet kada galime jas atgauti. “Tavo noras – Tau įsakymas“ – kažkaip panašiai turėtų prasidėti “The Secret“ tęsinys.
• Viršikinykas visada teisus. Jei viršininkas, kurį sutartinai vadiname “viršikinyku“ neteisus – gyvenimą pradėk iš naujo. Juokauju, žinoma. 🙂

Pradėjau nuo gėdingo prisipažinimo, ir matyt užbaigsiu dar vienu gėdingu prisipažinimu: Vedamas gilios puikybės ir bandydamas šiaip ne taip Tave, skaitytojau, sudominti, pasitenkinsiu šešiomis sentencijomis. Jei norėsi sužinoti daugiau – užsuk po dienos ar kitos.

Iki malonaus! 🙂