Valstybės valdymo menas

• Libermano dėsnis: visi meluoja. Bet nesvarbu – niekas nesiklauso.
• Melo dėsnis: kad ir kaip dažnai melas bus atskleidžiamas, vis tiek atsiras juo tikinčių žmonių.
  Dešros principas: mėgstantys dešrą ir gerbiantys įstatymą niekada neturėtu matyti, kaip daroma viena ir antra.
• Džakvino postulatas apie demokratinę valdžią: įstatymų leidžiamajai valdžiai posėdžiaujant, nė vieno žmogaus gyvenimas, laisvė ar nuosavybė nėra saugus.
• Du Todo politikos principai:
  1. Kad ir ką jie jums sakytų, niekuomet nepasakys visos tiesos.
  2. Kad ir apie ką jie kalbėtų, kalbės apie pinigus.
• Andro politinis postulatas: įkūrus partiją susiskaldys judėjimas.
• Kamino dėsnis: iš politiko kalbų bandydamas nuspėti ekonominių įstatymų sąlygojamą makroekonomikos eigą, neapsirik. Geriau žiūrėk, ką kalbėtojas daro.
• Votergeito principas: apie vyriausybės korupciją visuomet pranešama būtuoju laiku.
• Alinskio taisyklė radikalams: nesuteptos moralės žmonės yra tie, kurie toliausiai nuo
  problemų.
• Markso politikos taisyklė: kai tik jie praturtėja, išsyk tampa respublikonais.
• Politinių pažadų taisyklė: tiesa kinta.
• Li dėsnis: grupės, su kuria turite bendrauti, žmonės visada bus priekabesni, nei tikėjotės.
• Evano dėsnis: jei jūs kitiems nukabinus nosis vis dar vaikščiojate aukštai iškėlęs galvą, paprasčiausiai nesuvokiate situacijos keblumo.
• Raško delegacijos dėsnis: delegacijai suteikus išskirtinius įgaliojimus, jos atsakomybė tarsi nuosėdos susikaups ant dugno.
• Gapio dėsnis: kai begėdiškas išeikvojimas padengiamas pakankamai tolygiai iš visų žmonių sąskaitų, paprasti žmonės nukenčia labiausiai.
• Loginė išvada: pakankamai daug gapių gali suryti ir turtus.