Išminties perliukai du

Iki Naujųjų Metų beliko kiek daugiau nei keturiasdešimt aštuonios valandos. Ir būk Tu man lyg tyčia – manyje išsivystė kažkokia aversija skaičiams. Nei iš šio, nei iš to paėmiau ir nusprendžiau, jog kurį laiką viską bandysiu sutalpinti į žodžius. O kadangi tikroji Tiesa į žodžius netelpa, matyt visą laika užsiiminėsiu pseudointelektualine masturbacija. 🙂 Na, OK, gana svaiplakos ir tyčiojimosi iš savęs. Šiandien, kaip ir žadėjau praeitame įraše, ketinu su Tavimi pasidalinti bent jau dvigubai didesniu išminties perliukų skaičiumi nei praeitą kartą. Kuri jų dalis iš tiesų kyla iš išminties, o ne iš-minties – spręsti Tau:

• Ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk “ai, tingiu“. (truputis anti-humoro)
• Nemaža tiesos dalis slypi antinksčiuose. Bėda – ta, kad tokio dalyko kaip antinksčiai lig šiol išvis nebuvo. O kaip tada su tiesa?
• Jei viskas yra reliatyvu, ar faktas, jog viskas yra reliatyvu – taip pat reliatyvus?
• Teisingas atsakymas į klausimą: “Kas pasirodė anksčiau – višta ar kiaušinis?“ dažniausiai yra “O kam tai rūpi?“
• Statistiškai (beveik) įrodyta, jog iš vakaro atsigulus miegoti su batais, ryte skaudės galvą.
• Chirurgai būna dviejų rūšių: tikri profesionalai ir iki skausmo pažįstami.
• Ar kada nors pagalvojai, jog būtent mes esame tie žmonės, kuriais mažylius gąsdina tėvai?
• Kuo ypatingas Kaunas? Ogi tuo, jog jame galima užsipilti degalų pakeliui iš Vilniaus į Klaipėdą.
• Jau gana seniai ramybės man neduoda klausimas: “Kieno genialus protas nusprendė žurnalą, rašantį beveik vien apie ligas, pavadinti Sveikata?“

Meh… Tiesą sakant, vėl pavargau nuo mąstymo. O šis nuovargis – vienas iš nemaloniausių. Ką gi, daug kas jau buvo išsakyta, ir dar daugiau – liko neišsakyti. Jei darbus esi linkęs baigti iki galo, teks dar kartą užsukti į šį tinklaraštį. Kol kas – įspūdingų ir stebuklingų Naujųjų Metų!

Išminties perliukai

Ahoi, pone Bebre! Labai nejaukiai jaučiuosi skiltyje “Apie Mane“ pamiršęs prisistatyti. Dėl šios priežasties, kiek neįprastai sau pačiam, pirmąjį tinklaraščio įrašą pradėsiu nuo šiokio tokio prisistatymo. Būk geras, pakentėk truputį. O jei esi išties užsiėmęs, praleisk kitą pastraipą ir žvilgsnį mesk į taškiukais pažymėtas sentencijas. Ten sukrauta visa šios dienos išmintis. 🙂

Esu vardu Rėjus. Taip, vardas – kiek neįprastas, ir ne – mano pavardė nera Ban’as. 🙂 Rėjum gimiau, Rėjum kurį laiką ir ketinu pasilikti. Man – dvidešimt penkeri metai ir džiaugiuosi įžengęs i pirmąjį savo būsimo gyvenimo šimtmečio ketvirtį. Oi, kaip painiai nuskambėjo paskutinis sakinys. Matyt, tai – ženklas, jog reikia pereiti prie Esmės. Na, gerai, šį kartą apie pačią pačią Esmė gal ir nekalbėsim, bet vis tik šiokia tokia Gyvenimiška išmintimi noriu pasidalinti:

• Nėra to blog’o, kas neišeitų į internetą. (Akivaizdu, ar ne?)
• Jei gali nerašyti – apskritai nerašyti – būk geras, nerašyk. 🙂
• Esame savo paties kūdikiai, kad ir kaip fantasmagoriškai tai skambėtų.
• Maža to, esame savo paties tėvai, mamos, geriausi draugai ir priešai – nedaug kas šioje Visatoje iškrenta už “aš pats“ ribų.
• Esame savo gyvenimo šeimininkai – ir nesvarbu, jei šių teisių kadaise atsisakėme, bet kada galime jas atgauti. “Tavo noras – Tau įsakymas“ – kažkaip panašiai turėtų prasidėti “The Secret“ tęsinys.
• Viršikinykas visada teisus. Jei viršininkas, kurį sutartinai vadiname “viršikinyku“ neteisus – gyvenimą pradėk iš naujo. Juokauju, žinoma. 🙂

Pradėjau nuo gėdingo prisipažinimo, ir matyt užbaigsiu dar vienu gėdingu prisipažinimu: Vedamas gilios puikybės ir bandydamas šiaip ne taip Tave, skaitytojau, sudominti, pasitenkinsiu šešiomis sentencijomis. Jei norėsi sužinoti daugiau – užsuk po dienos ar kitos.

Iki malonaus! 🙂